Šio skyriaus paskirtis - konfliktų (ginčų) įvairiose sferose išsprendimo, atsižvelgiant į konfliktuojančiųjų (konfliktuojančių šalių, konfliktuojančių pusių) interesus, praktiniai aspektai. Terminą išsprendimas čia reikėtų skirti nuo sprendimo, reiškiančio jėgos (valdžios) ar teisės aktuose įtvirtintų normų ir taisyklių naudojimą konflikto sureguliavimui.

Kai konfliktinėje situacijoje būtinai reikia priimti vienokį ar kitokį sprendimą, pirmiausia iškyla vieno iš trijų pagrindinių požiūrių (iš ko, arba kuo remiantis bus sprendžiamas konfliktas) tipų - iš jėgos (valdžios), t.y. naudojant jėgą (valdžią), teisės (remiantis galiojančiais įstatymais) ar atsižvelgiant į konflikto dalyvių interesus - pasirinkimo problema.

Tikriausiai nesuklysiu tvirtindamas, kad tradiciškai labiausiai yra paplitusios iš jėgos (valdžios) (fizinės, ekonominės ar politinės) požiūrio rengiamos strategijos. Nieko čia nuostabaus, nes "didis" to, ko pageidauja, nori gauti kuo graičiau ir visa apimtimi. Todėl šio požiūrio strategijų šalininkai retai susimąsto apie riziką ir kainą, kurią gali tekti sumokėti už savo pasirinkimą. O jos yra daug didesnės už kitų požiūrių strategijų. Sprendžiant konfliktus, jėgos požiūrio strategijų naudojimo praktika yra pakankamai gerai žinoma ir aprašyta literatūroje. Tai įvairios prigimties manipuliavimo technologijos, skirtos vesti deryboms, kai pasinaudojama turimų įgaliojimų, statuso, informacijos galia, psichologiniu spaudimu ir pan..

Teisės požiūrio strategijos yra mažiau rizikingos už jėgos (valdžios), tačiau dažniausiai jos reikalauja labai didelių išlaidų. Įprasta šio požiūrio strategijų naudojimo praktika, sprendžiant konfliktus, yra teismo procesas, o taip pat įvairios arbitražo, trečiųjų teismų formos ir pan., kur galutinį sprendimą, taikydama nustatytas normas ir taisykles (priklausomai nuo konfliktinės situacijos), priima neutrali trečioji šalis.

Strategijos, atsižvelgiančios į konfliktuojančiųjų interesus, konfliktą "mato" kaip bendrą problemą - suteikia galimybę besiginčijantiems tapti partneriais ir pasiekti visas šalis maksimaliai tenkinantį rezultatą. Skirtingai nuo teisės ar jėgos požiūrių strategijų, kur siekiama laimėti, o kartais - pašalinti oponentą, šio požiūrio strategijos reikalauja suderinti ginčo šalių interesus ir priimti bendrą (visoms šalims priimtiną) sprendimą.

Šiandieninėje ginčų sprendimo praktikoje interesų požiūrio strategijos laikomos pačiomis efektyviausiomis (daugumoje atvejų užkertamas kelias konflikto eskalacijai ir atsinaujinimui), mažiausiai rizikingos (nesėkmės atveju visada išlieka galimybė pasinaudoti kitomis strategijomis) ir pigiausios. Deja, šios strategijos taip pat nėra universalios, nes labai priklauso nuo šalių geranoriškumo išspręsti konfliktą, reikalauja tam tikrų specialių gebėjimų ir įgūdžių, nebūdingų žmogui iš prigimties - jų reikia išmokti. Todėl visada yra galimybė pasinaudoti specialisto - tarpininko (mediatoriaus ar fasilitatoriaus) paslaugomis.

Priklausomai nuo socialinių santykių sferos, kurioje sprendžiamas konfliktas, interesų požiūrio strategijų įgyvendinimo būdai ir procedūros gali skirtis. Šiandieninėje praktikoje dažniausiai naudojami: principinės derybos(Р.Фишер, У.Юри. Путь к согласию...), mediacija, fasilitacija ir sutaikinimas. Taip pat naudojami ir įvairūs jų deriniai.